T.S.Eliotas geriausiai įvardina tai, ką XIX-XX amžiaų sandūroje sukūrė austrų gydytojas S.Freudas ir ką šiandien pasaulis vadina psichoanalize. Ir nors dažnai manoma, jog psichoanalizė tėra gydymo pokalbiu būdas, ji apima kur kas daugiau – tai ir savęs pažinimo galimybė, ir iki šiol neatrastų vidinių dvasinių išteklių atradimas, ir nauja artimo bendravimo patirtis... Tik bendraudami su kitu žmogumi, kuris mus mato, girdi ir supranta, galime keisti savo vidinį pasaulį, mąstymą bei elgesį. Tame nemaža dalimi ir slypi psichoanalizės esmė.
Tačiau visam tam reikia vieno – sužinoti, kas slypi mumyse, t.y. kaip sakė T.S.Eliotas, atrasti savo ištakas. Mūsų vaikystė yra viso ko pradžių pradžia, iš ten mes atsinešame tai, kas nemaža dalimi lemia šiandienos gyvenimą. Deja, daug ko mes negalime prisiminti, nes buvome pernelyg maži, kad būtume galėję sąmoningai įvertinti įvairius išgyvenimus. Todėl didžioji dalis „vaikiškų“, neretai keistų, mus slopinančių ar verčiančių elgtis neadekvačiai, sprendimų, slypi pasąmonėje, iki šiol įtakodami mus.
Todėl psichoanalizėje pažinę savo vidinį pasaulį, pasąmonės gelmes, mes atrandame tikrąją vaikystę – tikrąją pradžią. Ir tik nuo tos akimirkos mes tegalime judėti pirmyn tam, kad mūsų pradžia taip ir neliktų nuolat pasikartojančia pabaiga...